Author

Jonas Kovalskis

Browsing

Vakarų gebelsiškos propagandos ruporas BBC ėmė paneiginėti Vakaruose sukurtus rusofobinius feikus apie Rusijos vykdomą specialią Ukrainos demilitarizacijos ir denacifikacijos operaciją. Šiuos feikus be perstojo platina ir Lietuvos purvasklaida.

BBC:
Invazija į Ukrainą: internete ir toliau platinami melagingi teiginiai

2022 m. kovo 01 d

Moteris, neva sužalota per Rusijos artilerijos apšaudymą, internete tapo sąmokslo teorijų ir melagingų pareiškimų objektu. Praėjus penkioms dienoms po Rusijos vykdomos Ukrainos denacifikacijos operacijos, internete ir toliau plinta melagingi ar klaidinantys vaizdo įrašai ir vaizdai apie operaciją.

Tarp sparčiai platinamų fake naujienų yra seni vaizdo įrašai, kurie pateikiami kaip šiuo metu aktualūs, kaip ir anksčiau pateikti vaizdai yra laikomi senais, net jei jie iš tikrųjų buvo padaryti per dabartinį konfliktą.

Apžvelgėme kai kurias labiausiai platinamas, tapusias virusiniais, žinutes.

Netiksli informacija iš „krizės veikėjo“
Internete sklando teiginiai, kad nuotraukoje ir vaizdo įraše, kuriuose užfiksuotas ketvirtadienį Rytų Ukrainoje Čiugujeve neva sunaikintas daugiabutis namas, iš tiesų yra 2018 metais Rusijos Magnitogorsko mieste įvykusio dujų sprogimo daugiabutyje vaizdas. Kai kurie taip pat tvirtino, kad vaizdas, kuriame matoma kruvina moteris įvykio vietoje, buvo daryta 2018 m. arba kad ji buvo „krizės aktorė“ – kažkas pasamdyta vaidinti užpuolimo scenas.

Šie teiginiai, pateikti įvairių prorusiškų ir sąmokslo paskyrų, yra klaidingi.

Spėliojimai, kad Čiugujeve sužalotos moters nuotraukos darytos per 2018 metais Rusijoje įvykusį dujų sprogimą, yra klaidingi. Nors iš pirmo žvilgsnio jos gali turėti paviršutinišką panašumą, 2018 metais Magnitogorske įvykusio dujų sprogimo filmuota medžiaga neatitinka ketvirtadienį įvykusio gaisro Charkove vaizdams.

Ketvirtadienio rytą Ukrainos Valstybinė ekstremalių situacijų tarnyba socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė, kad gavo informacijos apie „priešišką apšaudymą“, per kurį žuvo vienas vaikas, o dar keli buvo sužeisti. Įvykio vietoje buvęs žurnalistas paskelbė vaizdo įrašą, kuriame matomos gaisro pasekmės, o kiti šaltiniai, įskaitant įvykio vietoje esančius fotografus, socialiniuose tinkluose paskelbė to paties įvykio nuotraukas.

Palyginus du incidentus, matyti, kuo skiriasi Čiugujevo ataka ir 2018 metais Rusijoje įvykęs dujų sprogimas. Du fotografai nufotografavo moterį, dalis tų nuotraukų savaitgalį pasirodė interneto svetainėse ir pirmuosiuose laikraščių puslapiuose visame pasaulyje. Abu fotografai patvirtino, kad nuotraukos buvo padarytos vasario 24 d., o tai patvirtina vaizdų metaduomenys, kurių sukūrimo data nurodyta.

Kariui protestuojanti mergaitė nėra ukrainietė.
Tačiau kitos pastarosiomis dienomis paskelbtos nuotraukos ir vaizdo įrašai neparodo to, ką kai kurie žmonės teigia esant pavaizduota.

Neryškus vaizdo įrašas, kuriame teigiama, kad ukrainietė mergaitė stoja prieš Rusijos karį, „TikTok“ sulaukė 12 milijonų peržiūrų, o „Twitter“ – beveik milijoną peržiūrų.

Tačiau iš tikrųjų video įraše yra palestinietė mergaitė Ahed Tamimi, kuriai tuo metu buvo 11 metų ir ji barėsi su Izraelio kareiviu po to, kai jos vyresnysis brolis buvo suimtas 2012 m.

„Twitter“ vaizdo įrašą pavadino „ištrauktu iš konteksto“, tačiau jis ir toliau sulaukia peržiūrų „TikTok“.

Senas vaizdo įrašas, kuriame palestiniečių mergaitė priešinasi Izraelio kareiviui, tapo virusiniu.

Mūšis su Molotovo kokteiliais Kijeve
Praėjusį savaitgalį keliose platformose buvo išplatintos įvairios vaizdo įrašo versijos, kuriose esą buvo matyti, kaip kijeviečiai kaunasi su Rusijos pėstininkais Molotovo kokteiliais.

Tai paskatino daugelį vartotojų patikėti, kad tai susirėmimų tarp Ukrainos piliečių ir Rusijos pajėgų įrodymas. Šiuo vaizdo įrašu pasidalijo du britų parlamentarai.


Iš tiesų šis vaizdo įrašas apie susirėmimus su Molotovo kokteiliais Kijeve buvo nufilmuotas 2014 metų Euromaidano metu, tačiau vaizdo įrašas yra senas. Jis buvo padaryta per Euromaidano protestus 2014 metais, kurių metu buvo nuverstas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius.

Klipas iš vaizdo žaidimų tapo virusiniu
Dramatišką vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas Ukrainos pilotas, numušęs Rusijos naikintuvą, socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbė Baltarusijos perversmininkų televizija „Nexta“, kuri tapo pagrindiniu antivyriausybinių protestų Baltarusijoje vaizdo įrašų šaltiniu per ginčytinus 2020 m. prezidento rinkimus.

Klipas su degančio lėktuvo vaizdu, įgarsintu galingo sprogimo aidu, buvo peržiūrėtas beveik milijoną kartų.

Vaizdo įrašas iš karinės tematikos videožaidimo „Arma 3“ turi milijoną peržiūrų, tačiau tai nėra tikras vaizdo įrašas. Tai vaizdo žaidimo „Arma 3“ fragmentas, kuris niekaip nėra susijęs su karu Ukrainoje.

Ukrainos vaikai palydi kariuomenę?
Vaizdas, kuriame du vaikai į mūšį palydi Ukrainos karių koloną, sulaukė milijonus laikų ir daugybę repostų.

Apie šį vaizdą rašė JAV Kongreso narys Adamas Kinzingeris ir buvęs Švedijos ministras pirmininkas Carlas Bildtas.


Šis 2016 m. vaizdas internete susilaukė milijonų atsiliepimų, tačiau vaizdas yra senas – pirmą kartą jis buvo paskelbtas 2016 m.

Nuotrauką padarė Ukrainos gynybos ministerijos savanoris fotografas, kuris vėliau buvo atleistas dėl kaltinimų, kad jis surežisavo kai kurias savo fotografijas iš neva mūšio lauko.

Kijevo meras fronto linijoje
Kijevo mero Vitalijaus Kličko nuotrauka, teigianti, kad jis švyko kautis į fronto liniją, pasklido ir tapo virusine socialiniame tinkle „Instagram“.

Bet vėlgi, tai yra sena nuotrauka – Kličko pirmą kartą paskelbė ją savo „Instagram“ paskyroje 2021-ųjų kovą. Nuotraukoje jis pavaizduotas Desnos mokymo centre Černigovo srityje.

Ši Kijevo mero Vitalijaus Kličko nuotrauka daryta 2021 m. kovą

Ar Zelenskis gėrė arbatą su Ukrainos saugumo pajėgomis?
Vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, vilkintis karine uniforma, kelia Ukrainos kariuomenės kovinę dvasią, gerdamas su jais arbatą mūšio lauke, savaitgalį sulaukė beveik 3 mln. peržiūrų.

Vaizdo įrašas yra tikras, bet jis buvo nufilmuotas prieš savaitę iki prasidedant invazijai. Tai buvo padaryta Širokino mieste, kai prezidentas Zelenskis aplankė fronto linijos karius, kad išreikštų paramą savo kariams.

Šis vaizdo įrašas yra praėjusią savaitę, darytas prieš prasidedant karui, tuo tarpu savaitgalį dėmesį patraukė Zelenskio vardu sukurta „Telegram“ paskyra, kurioje buvo skelbiamos žinutės, raginančios Ukrainos pajėgas mesti ginklus ir pasiduoti. Bet tai buvo netikra.

Zelenskis turi patvirtintą „Telegram“ kanalą, o viso konflikto metu jis kreipias į tautą trumpais vaizdo įrašais, skelbiamais jo patvirtintose socialinės žiniasklaidos paskyrose.

Šaltinis : https://www.bbc.com/news/60554910?xtor=AL-72-%5Bpartner%5D-%5Bbbc.news.twitter%5D-%5Bheadline%5D-%5Bnews%5D-%5Bbizdev%5D-%5Bisapi%5D&at_custom2=twitter&at_campaign=64&at_custom3=%40BBCWorld&at_custom4=2E8F4D32-98B9-11EC-87D4-33CC4744363C&at_medium=custom7&at_custom1=%5Bpost+type%5D

Rusijos gynybos ministerija:

Rusijos ginkluotosios pajėgos visiškai perėmė Chersono miesto kontrolę.

LLR karių grupuotė, remiama RF ginkluotųjų pajėgų ugnimi, kontroliavo Starobelsko ir Svatovo gyvenvietes.

Siekiant nuslopinti informacines atakas prieš Rusiją, didelio tikslumo ginklais buvo suduotas smūgis į Ukrainos Saugumo tarnybos (UST) technologinius objektus ir 72-ąjį pagrindinį psichologinių operacijų centrą Kijeve, buvo išjungta televizijos bokšto transliavimo įranga, gyvenamieji pastatai šių smūgių metu nenukentėjo.

Civilinė infrastruktūra, gyventojų gyvybę palaikančios priemonės ir miesto transportas veikia įprastiniu režimu. Maisto ir būtiniausių prekių mieste netrūksta.

Kijeve tiksliais Rusijos sparnuotų raketų smūgiais ginklais buvo sunaikintos nukentėjo UST technologinės patalpos ir 72-asis pagrindinis psichologinių operacijų centras, iš kurio buvo vykdomos teroristinės informacinės atakos prieš Rusiją platinant melagingus pranešimus apie mokyklų ir kitų civilių objektų minavimą. Televizijos bokšto aparatūra šio smūgio dėka neveikia, Ukraina liko be propagandos sklaidos kol kas.

Ukrainos karinei infrastruktūrai buvo suduotas masinis Rusijos aviacijos smūgis, kurio metu buvo sunaikinti 67 Ukrainos kariniai objektai.

Antžeminės operacijos metu buvo sunaikinti 47 Ukrainos ginkluotųjų pajėgų orlaiviai žemėje ir 11 Ukrainos lėktuvų buvo numušti ore.

Rusijos ginkluotosios pajėgos užėmė ir kontroliuoja Tokmako ir Vasiljevkos gyvenvietes, kur Ukrainos kariškiai savo noru sudėjo ginklus ir, pasirašę atsisakymą dalyvauti mūšiuose prieš Rusijos karines pajėgas, jie galės grįžti namo pas savo šeimas.

Turkijos prezidento atstovo spaudai Ibrahim Kalin interviu CNN – Turkija atsisako taikyti sankcijas Rusijai: “Tai neatitinka mūsų nacionalinių interesų. Su Rusija palaikome glaudžius prekybinius ryšius, perkame dujas, bendradarbiaujame turizmo ir kitose srityse. Be to, turi būti šalis, galinti derėtis su Rusija. Kas kalbės su Rusija, kai visi sudegins tiltus? Neplanuojame taikyti sankcijų, kad šis kanalas liktų atviru.

IMG_4862

Amerikiečio verslininko ir kelių knygų autoriaus, šiuo metu gyvenančio Ukrainoje Kijevo centre, vaizdo įrašas apie Ukrainos demilitaracijos ir denacifikacijos operaciją. Jis išsako savo mintis apie tai, ką būtent dabar daro Rusijos karinės pajėgos Ukrainoje ir kodėl jos taip elgiasi. Video anglų kalba. Jo kalbos santrauka:

🧩 Amerikiečių melo propagandos mašina bando įdiegti viso pasaulio žmonėms idėją (ir Lietuvos melo propagandos mašina ją intensyviai platina), kad Rusijos kariuomenė yra neefektyvi ir “silpna” – nes po kelių dienų operacijos Ukrainoje vis dar nesugriovė vandens tiekimo kanalų, dujotiekių, civilinės infrastruktūros objektų, ryšių bokštų ir t.t. … TODĖL KAD AMERIKIEČIAI IR NARO KARO VANAGAI BŪTENT TAIP IR ELGIASI VISŲ SAVO INVAZIJŲ METU. Jie sugriauna, nuniokoja viską ir tik tada įžengia į meistus (Faludža, Mosulas ir pan.). Tačiau šalis tam momentui jau yra nusiaubta ir išdeginta, joje būna jau sukurta humanitarinė katastrofa.

Vaizdo įraše jis sako, kad rusai tokio tikslo niekada neturi. Priešingai. Jų užduotis ir griežtas vadovybės įsakymas – išsaugoti šalyje absoliučiai viską nepažeistą, išskyrus konkrečius karinius objektus, kad nenukentėtų nei civiliai, nei žemė, nei civilinė infrastruktūra.

🧩 Vaizdo įrašo autoriaus nuomone – priešingai amerikiečių paprastai naikinimo, išdegintos žemės taktikai, Rusijos Federacijos specialiųjų pajėgų taktika šiuo atveju yra teritorijos laikina kontrolė, siekiant sukurti galimybę sukurti vietoje senojo fašistinio marionetinio režimo naują vyriausybę, kuri nebus JAV ir Didžiosios Britanijos vergijoje ir bus pasirengusi atsižvelgti į savo kaimynų nacionalinio saugumo reikalavimus.

🧩 Jis pažymi, kad nors Rusijos kariuomenės veržimasis į priekį yra itin greitas, jie reguliariai „atsitraukia atgal“, jei sulaukia gyventojų pasipriešinimo ar stipraus Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pasipriešinimo. Kodėl? Nes neturi tikslo vietovę paversti mėsmale ar pademonstruoti savo galią beribiu smurtu. Po tokio žingsnio atgal – daromas manevras apsupti vietovę ir laukiama, kol vietiniai gyventojai ateis į protą, prisimins, kad jie yra … taip pat rusai.

🧩 Vaizdo įrašo autorius nuolat kartoja, kad Rusijos Federacijos kariškiai valdo Ukrainos visą oro erdvę nuo pat pirmos dienos – jei jų tikslas būtų okupacija, tai jie seniai būtų tai pasiekę, bet tokio tikslo nėra.

🧩Rusijos Federacijos kariškiai taip pat neturi tikslo sunaikinti Ukrainos karius, todėl susirėmimuose Rusijos kariai neperžengia būtinosios konfrontacijos linijos, savo galia naudojasi saikingai, todėl yra minimalus aukų skaičius (ir nėra jokių tūkstančiai aukų Rusijos pusėje, nors yra sužeistųjų ir žuvusiųjų!). „Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generolai mokėsi kartu su Rusijos Federacijos armijos generolais, kartu gėrė, draugavo ir žudyti vienas kitą jiems rūpi mažiausiai”.

🧩 Jis dažnai kartoja, kad jei užduotis būtų karas, jis negalėtų sėdėti savo viešbučio kambaryje Kijevo centre ir savo minčių transliuoti internetu…

🧩 apie Zelenskio režimą jis pasisako labai kategoriškai – „tai nusikaltėliai, kurie dalija ginklus civiliams, kurie nemoka jais naudotis, bet žmogus su AK rankose jau nėra civilis kariuomenei, jis jau yra kombatantas, teisėtas taikinys, todėl Zelenskis savo civilius piliečius sąmoningai stato į mirtiną pavojų“.

🧩 Daug vyrų (tarp jų ir vaizdo įrašo autoriaus verslo partneriai) dabar bando išvykti iš miestų, nes čia vyksta priverstinė visų vyrų, jaunų ir senų, mobilizacija – kam to reikia, jeigu yra profesionali kariuomenė? Kad būtų kuo daugiau civilių aukų? Ir daugiau nuotraukų ir vaizdo įrašų maitvanagiams iš CNN?…

🧩 Atskirai jis piktinasi tuo, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos salvine raketų paleidimo sistemas “GRAD” stato gyvenamuosiuose rajonuose tarp namų… tai yra sąmoningai sudaromas pavojus tankiai gyvenamoms vietovėms, kad sviediniai, skirti sunaikinti šiuos įrenginius, gali pataikyti į namus. Kam taip išnaudoti savo žmones?

Viso vaizdo įrašo metu jis ragina Vakarų šalis susimąstyti ir įsigilinti į esmę, o ne taškytis isterikoje ir sekti paskui lėlininkus iš užsienio, manipuliuojančius Kijevo režimo marionetėmis.

 

Santrauką parengė Jonas Kovalskis , 2022-03-02

Taikdariškos misijos į Baltarusiją vyksta Lietuvos piliečių delegacija
Lietuvos valdžiai nutraukus bet kokius santykius su Baltarusija, iniciatyvos juos atkurti imasi Lietuvos pilietinė visuomenė. Sausio 17–20 dd. Minske viešės Lietuvos piliečių delegacija. Ji perduos žinią Baltarusijai, kad labai didelė Lietuvos gyventojų dalis nenori konfrontacijos su Baltarusija, atvirkščiai – nori normalios, geros kaimynystės. Delegacijos nariai taip pat aptars konkrečias galimo dvišalio, konstruktyvaus, draugiško pilietinio dialogo formas. Jie yra įsitikinę, kad gera kaimynystė naudinga visiems. Tai yra vienintelis būdas išsaugoti taiką. Taikus valstybių būvis gali būti pasiektas tik per pagarbą vienų kitiems, kiekvienos tautos ir visuomenės savitumui per nesikišimą į kitų valstybių ir visuomenių vidaus reikalus.
Lietuvos piliečių delegacijos sudėtis:
– Erika Švenčionienė (poetė, renginių organizatorė, delegacijos vadovė)
– Vaida Juozapaitytė (rašytoja, menininkė, kino operatorė)
– Kazimieras Juraitis (žurnalistas, filmų autorius, laidų vedėjas)
– Jonas Kovalskis (teisininkas, politologas, tinklaraštininkas)
– Audrius Nakas ( režisierius, buvęs Seimo narys, laidų vedėjas)
– Agnius Rušys (bardas)
– Robertas Stragis (visuomenininkas)
Minske delegacijos laukia susitikimai su Baltarusijos Užsienio reikalų ministru V. Makėju, Baltarusijos Parlamento vadovybe, Kultūros ministerijos atstovais, diskusijos su Demokratinių Jėgų Apskritojo Stalo dalyviais, ekspertų bendruomene, taip pat laukia bendravimas su žiniasklaida ir tiesioginiai kontaktai su gausiu būriu paprastų Baltarusijos piliečių, kurie taip pat yra suinteresuoti atkurti normalius, draugiškus, taikius, konstruktyvius santykius su kaimynine lietuvių tauta.
Statyti reikia ne tvoras. Laikas statyti tiltus!

Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei
Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir Teisėtvarkos komitetui
Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetui
Solidarumo su Algirdu Paleckiu ir visais nekaltai represuotais politinio susidorojimo bylose
Mitingo prie Lietuvos Apeliacinio Teismo dalyvių
Rezoliucija
Už žodžio laisvę ir laisvę A. Paleckiui!
Kelis dešimtmečius iš eilės Lietuvos valdantysis elitas tyčiojasi iš teisingumo. Jei nesi valdžioje – jo nesulauksi. Policija, prokuratūra, kiti viešojo administravimo subjektai teisingumą supranta kaip valdžios užsakymų vykdymą. Teismai neatlieka pareigos vykdyti teisingumą. Teisinės valstybės neturime. Lietuvoje teisingumas yra tik formali deklaracija. To pasekmė – kritiškai žemas absoliučios daugumos gyventojų pasitikėjimas teisėsauga.
Tris dešimtmečius valdžia varžo ir puola žodžio laisvę. Sąjūdis reikalavo nuomonių pliuralizmo. Bet iš jo išsiritę konservatoriai, liberalai nuo 1990-ųjų ėmė nuosekliai ir kryptingai nuomonių įvairovę stumti už įstatymo ir viešo diskurso ribų. Bet kokią kritiką valdančių elitų adresu jie paskelbia „grėsme nacionaliniam saugumui“. Šiuo „pagrindu“ valdžia įvedė žiaurią cenzūrą ir nuomonės laisvės ribojimus. Konservatorių liberalų sukurta totalinės kontrolės sistema negailestingai baudžia už bet kokią skirtingą nei valdžios aprobuotą nuomonę, kitokį požiūrį ar vertinimą, ir šį terorą teisina siekiu atremti grėsmes nacionaliniam saugumui, valdyti „antivalstybinę opoziciją“.
Šioje situacijoje neišvengiamai vyksta visų keturių valdžios šakų susiliejimas, kur teisėsaugos institucijos atstovauja ne visuomenės interesus, viešąjį gėrį, o gina valdančios mažumos privilegijas, teismai tampa valdančios klasės savivalės paklusniu įrankiu. Lieka tik vienas įstatymas: draugams leidžiama viskas, o priešams lieka tik visas įstatymo rūstumas. Bet koks nesankcionuotas pasisakymas tokios cenzūros sąlygomis yra kvalifikuojamas kaip antivalstybinis nusikaltimas ir visada baigiasi apkaltinamuoju nuosprendžiu. Daugėja baudžiamųjų bylų pagal „ekstremistinius“ straipsnius, baudžiamuoju persekiojimu gali baigtis bet kuris nekaltas pasidalijimas paprasta informacija internetu. Daugybė konservatorių liberalų priimtų įstatymų atriša valdžiai rankas ir suteikia beribes teises jai kištis į asmens privatų gyvenimą, leidžia nevaržomai rinkti asmens konfidencialius duomenis. Šis niekaip nekontroliuojamas šnipinėjimas yra įbauginęs daugybę žmonių Lietuvoje.
2010 m. konservatoriai prastūmė LR Baudžiamojo kodekso 1702 str. 2-osios dalies redakcija dėl „tarybinės okupacijos neigimo“, kuri leido jiems drastiškai suvaržyti žodžio, spaudos, nuomonės, įsitikinimų laisves, teisę laisvai rinkti ir skleisti informaciją ir suteikė jiems galimybę neleistinai kontroliuoti informacinę erdvę. Istorikai jau bijo tirti Lietuvos XX-o amžiaus istoriją, o dešimtys žmonių buvo nuteisti tik už pasisakymus socialiniuose tinkluose, vaizdo įrašus, straipsnius ar interviu ir daugiausiai tai buvo asmenys, teigiamai vertinantys savo asmeninę tarybinę praeitį. Tokios cenzūros sąlygomis daugelis praranda supratimą, kas yra teisėta, kur yra leistina žodžio riba. Nuomonių raišką vieningai siaurina visos valdžios šakos – Seimas, vyriausybė, teismai. O taip pat – kas yra labai simptomatiška, ketvirtoji valdžia – žiniasklaida.
Vien už savo nuomonės išsakymą pusantrų metų kalėjime be teismo praleido žinomas Lietuvoje ir užsienyje politikas, visuomenės veikėjas bei žurnalistas Algirdas Paleckis. 2018 m. rudenį saugumas jį įmetė už grotų, pateikę absurdišką kaltinimą „šnipinėjimu“. Tai kerštas už tai, kad po ankstesnių persekiojimų A. Paleckis nepasidavė ir tęsė visuomeninę, politinę, žurnalistinę veiklą.
Per šiuos tris metus prokuratūra taip ir nepateikė jokių „duomenų“, kuriuos A. Paleckis neva „prišnipinėjo“. (Yra tik vieno „auksinio liudytojo“ „liudijimai“, kurį prokuratūra pakabino kitoje baudžiamojoje byloje.) Ir po viso šito šalies vyriausybė gali girtis, kad Lietuva – teisinė valstybė? Gali toliau mokyti visą pasaulį demokratijos?
A. Paleckio byla padarė didžiulę žalą visuomenei, sudavė triuškinantį smūgį demokratijos pamatams. Šitokios „šnipinėjimo“ bylos yra pilietinės visuomenės terorizavimo pavyzdys, valdančio klano žinutė įbaugintiems piliečiams, atviras grasinimas represijomis, jeigu tūlas pilietis išdrįstų nukrypti nuo nekaltai gimusios konservatorių liberalų partijos nubrėžtos generalinės linijos. Tiesos monopolizavimas valdančio elito rankose yra neginčijamas politinės sistemos dreifo į – viena tauta, viena valstybė, vienas fiureris – autoritarinę valstybę požymis. Ir tai yra pavojinga visiems šalies piliečiams, visuomenei, demokratijai. Šitaip yra bauginama tikroji opozicija. Šis gėdingas politinio susidorojimo teisminis procesas smogė ir tarptautiniam Lietuvos prestižui. Apie ką byloja kolektyvinis Europos Parlamento narių laiškas Lietuvos Prezidentui (š. m. rugsėjo 28 d.).
Mes, mitingo dalyviai, reiškiame solidarumą su Algirdu Paleckiu – o kartu ir su visais Lietuvos gyventojais, kurie nukentėjo nuo politinių represijų ir neteisėtų teisėsaugos veiksmų.
Reikalaujame nutraukti A. Paleckio baudžiamąjį persekiojimą – ir griežtai smerkiame ydingą Lietuvos valdžios praktiką vykdyti teisminius ir neteisminius susidorojimus su politiniais oponentais ir kitaminčiais.
Reikalaujame užtikrinti ir ginti pamatines žmogaus teises.
Pareiškiame, kad būtina atsisakyti teisėjų imuniteto nuo baudžiamosios atsakomybės dėl netinkamo pareigų atlikimo, teisėjo padarytas tarnybinis nusikaltimas turėtų būti prilygintas sunkiausiems valstybiniams nusikaltimams, būtina sukurti teisėjų darbo visuomeninės kontrolės iš biudžeto finansuojamą mechanizmą, kurį vykdytų ne kolegos teisėjai,.
Teisėjų darbas turėtų būti maksimaliai atviras ir skaidrus. Teisėjams turėtų būti numatyta žymiai griežtesnė atsakomybė už įstatymo pažeidimus, už teisėjo priesaikos sulaužymą ar nusižengimus teisėjo etikos reikalavimams. Teisėjo nekompetencija, įstatymų nežinojimas ir įstatymo dvasios pažeidimas turėtų būti prilygintas tiesioginei teisėjo tyčiai. Būtina esminė teisingumo ir teisėsaugos sistemos reforma.
Telkiame visus, kas nori teisingumo Lietuvoje, į plačią visuomeninių jėgų koaliciją.
Mūsų judėjimo tikslas – teisinga, laisva, demokratiška, solidari ir savarankiška Lietuva.
Junkis prie mūsų.
2021 m. spalio 28 d., Vilnius
10 METŲ PO KADAFIO NUŽUDYMO
Nei sisteminė žiniasklaida, nei dauguma antisistemininkais besivadinančių kolegų šito neprisimena, bet šiandien, 2021-ųjų spalio 20-ąją, sueina lygiai 10 metų, kaip buvo nužudytas Libijos lyderis MUAMARAS KADAFIS… Atrodytų, kas čia tokio? Kažkokios egzotiškos šalelės prezidentas (dargi visų „tiesos“ korifėjų – pradedant CNN ir BBC, baigiant mūsiškiu Delfiu, vaizduotas kruvinu diktatoriumi bei tironu…). Ir kam gi mums tai minėti, tuo domėtis ar juolab liūdėti? Mano manymu, nes Kadafio istorija – pasaulinės reikšmės dalykas, liečiąs ne tiktai Libiją, bet visą žmoniją. Ir patsai Kadafis – ne tiktai ne „blogiukas“, bet vienas iš nedaugelio politikų, kurį iš tiesų verta minėti kaip kankinį už teisybę – kaip didvyrį…
Prieš Kadafiui ateinant į valdžią 1969 metais, Libija faktiškai buvo Vakarų kolonija: vietinio karaliuko administruojamas pigios naftos šaltinis. Negalėjo būti nei kalbos net apie paprasčiausius modernios infrastruktūros bei valstybingumo pagrindus. Bet tai labai greitai pasibaigė, Kadafio vyriausybei nacionalizavus naftos gręžinius ir jų teikiamus pelnus nukreipus į spartų krašto modernizavimą. Iki 1977 m., vietoje korumpuotos kolonijinės monarchijos, Libijoje spėjo susikurti visaliaudinė socialistinė respublika – Džamahirija („Liaudies valstybė“). Šioje, Kadafio Libijoje, kurios politinės sistemos pagrindą sudarė tiesioginė liaudies demokratija, aukščiausios kokybės sveikatos apsauga, švietimas ir socialinės garantijos buvo savaime suprantamas dalykas. Panaikinta ligi tol klestėjusi daugpatystė, įtvirtintas vyrų ir moterų lygiateisiškumas. Materialinis pragyvenimo lygis lenkė visą Afriką ir lyginosi su išsivysčiusiais Europos kraštais. Be to, išsivadavusi iš Vakarų imperialistų valdžios, naujoji Libija palaikė artimus ryšius ir su Kuba, ir Tarybų Sąjunga – žodžiu, su visu socializmo ir nacionalinio išsivadavimo keliu žengusiu to meto pasauliu.
Negana to, Libijos Džamahirija aktyviai rėmė nacionalinio išsivadavimo judėjimus ir Afrikoje, ir Palestinoje. Jis rėmė ir prieš apertheidą kovojusius Pietų Afrikos negrus (tapdamas artimu jų lyderio, Nelsono Mandelos, draugu), ir prieš anglosaksų kolonializmą kovojusius Airijos respublikonus. Ir tuo būdu pelnė didžiulę Jungtinių Valstijų – tikrosios Blogio imperijos – šeimininkų neapykantą… Todėl nuo 80-ųjų ne kartą prieš Libiją vykdyta karinė agresija, o patį Kadafį ne kartą mėginta nužudyti… Kad išsaugotų savo nepriklausomybę, Libija daug lėšų investavo į stiprią kariuomenę, net siekė įsigyti branduolinį ginklą. Bet, kaip žinia, TSRS ir socialistinio lagerio išnykimas iš pasaulio politinio žemėlapio iš esmės pakeitė galių pusiausvyrą imperializmo naudai. Paveikė tai ir Libiją, kuri iki XXI amžiaus pradžios pabandė rasti kompromisą su Vakarais, prekiaudama nafta, pradėdama dalinę ūkio privatizaciją ir įsileisdama europietišką kapitalą, atsisakant bet kokių pretenzijų į branduolinę ginkluotę.
Taip, Kadafiui vadovaujant, Libija ir išsilaikė iki 2011-ųjų metų kaip savotiška socialinio saugumo sala Afrikos kontinente. Tačiau nafta liko valstybės rankose. O ir tarptautinėje arenoje Kadafis nesnaudė, bet bandė telkti Afrikos šalis į sąjungą su bendra valiuta, kuria turėjęs tapti Auksinis Afrikos dinaras. Šis projektas, įtvirtindamas Afrikos šalių nepriklausomybę, kartu grėsė rimtu smūgiu JAV doleriui, kurio viena vienintelė emisija leidžia Jungtinėms Valstijos apiplėšinėti visą pasaulį – ypač vadinamojo trečiojo pasaulio šalis. Be to, Kadafis, nežiūrint atšilusių santykių su Vakarais, nepalaikė nei NATO invazijos Irake, nei kitų amerikiečių avantiūrų regione. Žodžiu, kaip buvo, taip liko Vakarams neparankiu lyderiu.
Ir todėl nekeista, kad 2010 m. atsidūrė pastarųjų taikiklyje: tuo laiku, per Artimuosius rytus ritosi JAV specialiųjų tarnybų koordinuotų „Arabų pavasario“ spalvotųjų revoliucijų banga… Ir Egipte, ir kitur į valdžią, prisidengiant „demokratija“, vietoje nuosaikių, į sekuliarizmą ir modernizaciją orientuotų lyderių, veržėsi daugiau ar mažiau kraštutiniai islamistai. Šiame kontekste, Vakarų tikslas buvo toks: atsikratyti nacionalinių valstybių ir kapitalo vystymąsi užtikrinusiais vietiniais režimais, nepriklausomai nuo jų (ne) palankumo Jungtinėms Valstijoms (pavyzdžiui, Egipte šeimininkavęs Mubarakas buvo amerikiečių sąjungininkas), kadangi jų valdymas įgalina pažangų regiono vystymąsi, o tai, vadinasi, ir potencialių konkurentų Vakarams atsiradimą… O Vakarams – imperijos centrui – nereikalinga išsivysčiusi periferija… Reikalingi atsilikę, sulaukėję (arba pusiau laukiniai) aborigenai, iš kurių kraštų kuo pigiau galėtų būti išgaunami reikiami ištekliai…
Į Libiją „Arabų pavasaris“ atėjo palyginti kukliai – vietiniais neramumais tarp skirtingų šalies genčių (o Libija – daugybės skirtingų genčių bei tautelių junginys), kurie palyginus greitai buvo nuslopinti. Didžioji Libijos visuomenės dauguma akivaizdžiai palaikė Kadafį ir norėjo toliau gyventi Džamahirijoje. Tačiau į šalį traukė islamistai iš užsienių, o, be to, Vakarai su tuomet N. Sarkozy vadovauta Prancūzija ir B. Obamos Amerika priešakyje, organizavo virš Libijos taip vadinamą „neskraidymo zoną“, t. y., organizavo NATO karinę intervenciją bombarduojant Libiją, jos infrastruktūrą ir strateginius objektus. Viskas – su aiškiu tikslu: pakirsti šalies stuburą, kad ji nebegalėtų atsispirti iš užsienio remiamiems perversmininkams… Ir tai buvo daroma, vaizduojant Kadafį kruvinu despotu, diktatoriumi ar tiesiog psichiniu ligoniu… Atseit, kraugeriu, „žudančiu savo paties žmones“… Ir tai kartojo visa „laisvojo pasaulio“ žiniasklaida, taip – toji pati, kuri šiandien sėja isteriją dėl koronos pandemijos ir viso kito. Ta pati, kuriai tiesa yra melas, o juoda yra balta… Be to, Rusija, už kurios vairo tuomet vietoje V. Putino buvo stojęs liberalas N. Medvedevas, Jungtinių Tautų lygmeniu JAV-NATO-ES agresijai prieš Libiją įjungė žalią šviesą. Tuo būdu, Libija liko vienui vienintele tiek prieš islamistus, tiek prieš Vakarų karinę mašiną…
Turėdamas visas galimybes pasitraukti (pavyzdžiui, jį būtų priglaudusi tiek Kuba, tiek Venesuela, tiek visa eilė Afrikos šalių), Kadafis rinkosi sunkų, bet garbingą kelią su ginklu rankose kautis už savo tautą, už savo šalį, už savo valstybę. Ir taip kovėsi beveik visus 2011-uosius metus. Tačiau, patekęs į savo priešų rankas, 2011 m. spalio 20 d., po sadistiškų kankinimų buvo žiauriai nužudytas. Mačiusiems vaizdo medžiagą, komentarai čia nereikalingi (o norintys gali kadrus nesunkiai susirasti patys). Aišku tiek, kad šitokiu valstybės lyderio nužudymu eilinį kartą pasimatė šėtoniškasis Vakarų „demokratų“, valdomo chaoso pasauliui nešėjų veidas… O kartu – ir konkretaus žmogaus, ir visos tautos ryžtas kovoti už laisvę ir teisybę iki galo…
Taigi, Kadafis buvo nužudytas. Ir tai žiniasklaida apdainavo kaip „diktatoriaus galą“ ir „demokratijos triumfą“…. Įdomu: kokią gi „demokratiją“ Libija gavo per šiuos paskutinius 10 metų?.. Tokią, kad kadaise klestėjusi šalis šiai dienai yra paversta dykyne, kurios plėšti iš karto suskubo Prancūzijos ir Anglijos naftos kompanijos. Be to, dykyne, per kurią ne tik plūste plūsta pabėgėlių minios į Europą, bet kurioje galima pirktis juodaodžius vergus. Taip, vergus – šiandienos Libijoje žmogus gali tapti kito žmogaus privačia nuosavybe! Štai kokią „pažangą“ vietoje kruvinojo Kadafio režimo Libijai atnešė JAV-NATO-ES „civilizatoriai“ (o realiai – archajizatoriai…). Gera žinia nebent tik ta, kad iki šiol tie, kurie ištikimi Kadafiui ir jo palikimui, nenurimo bei tęsia kovą su esamu neokolonijiniu režimu. Tačiau šio krašto ateitis kol kas blanki ir neaiški.
Šiaip ar taip, kodėl gi apie tai kalbėti mums, Lietuvoje? Pirmiausiai todėl, kad Libijos likimas – tai NATO veiklos rezultatas. O Lietuva, didžiulei mūsų visų gėdai – yra NATO narė, JAV satelitinė valstybė. Todėl ir Kadafio, ir Libijos liaudies kraujas yra ne tiktai ant amerikiečių ar prancūzų, bet ir ant lietuvaičių rankų. Štai, kokias „vertybes“ nešame pasauliui! Mutuojančiam Vakarų kapitalizmui vien imperinės ekspansijos nebepakanka. Jau trūksta vietos. O prieš Kiniją ar Rusiją taip lengvai nepašokinėsi. Todėl ruošiami kitokie, „hibridiniai“ regioniniai konfliktai, naudojantis ir tokiais, ir panašiais pastumdėliais, kaip Lietuva… Vien kaimyninės Baltarusijos atvejis ką sako: turime 10 milijonų valstybę su išvystyta pramone ir infrastruktūra, su stipria kariuomene, užstojančia kelią JAV-NATO-ES agresoriams į Rusiją – vienintelę realią kliūtį jiems pakeliui į pasaulinį viešpatavimą… Ir Aleksandrą Lukašenką buvo mėginta versti, lygiai taip pat, kaip Kadafį. Tiktai tuo atveju, ačiū dievui, neprieita panašių ekscesų, kadangi reaguota greitai, ryžtingai ir efektyviai į vietinių „demokratizatorių“ mėginimus įsiūbuoti čia, Lietuvos pašonėje, naują „spalvotą revoliuciją“… Ir čia Lukašenką lyginti su Kadafiu tikrai verta: kadangi tiek vienas, tiek kitas – savarankiški, JAV-NATO-ES diktatui nenusileidžiantys nacionaliniai lyderiai, kurių likvidavimas globalistams – itin parankus.
Ir, deja, Kadafį jie likvidavo. Kaip likvidavo Libijos Džamahiriją. Tačiau jie nelikvidavo ir negali likviduoti tos dvasios, kuri įkvėpė Kadafį siekti kitokio, nei jų primetamo gyvenimo sau ir savo tėvynei, kurį įkvėpė Kadafį nepasiduoti, o kovoti iki paskutinio kraujo lašo. Ne bėgti lyg žiurkei iš skęstančio laivo, bet savo paties gyvybe apginti savo įsitikinimus. Šia prasme, Kadafis įėjo į istoriją, įėjo į amžinybę kartu su Če Gevara, Tomu Sankara, Fideliu Kastro ir daugeliu, daugeliu kitų kovotojų už teisingumą ir tautų laisvę bei nepriklausomybę. Tegyvuoja jo šviesus atminimas!
Kristoferis Voiška, 2021-10-20

Aleksandr Rodžers: šlovingas Lietuvos savęs naikinimo kelias

Александр РоджерсAleksandr’as Rodžers’as 2021-08-20

Vienas iš pagrindinių psichoterapijos postulatų šiandien sako, kad niekas negali padėti žmogui, kol jis pats nesuvokia, kad turi problemų ir neprašo pagalbos. Tiesiog beprasmiška gydyti žmogų, kuris nelaiko savęs sergančiu ir šventai tiki, kad jo deviantinis elgesys yra normalus ir sveikas.

Propaguojama ideologija „ne toks, kaip visi kiti“ yra labai palanki terpė psichikos susirgimams vystytis. Tokioje aplinkoje žmogus jau nėra kvailas, jis – „alternatyviai apdovanotas“, jis jau nėra tiesiog trenktas, bet  „turi nestandartinį požiūrį“. Ir taip toliau. Tai beveik neišvengiamai sukelia tokio paciento emociją – „Į kokius dar durnių namus? Jūs ką, išprotėjote?! ”

Tai taip pat taikoma ir valstybėms. Šiandien mes nagrinėsime šį reiškinį naudodamiesi Lietuvos pavyzdžiu.

Nors kai kurie sektantai neigia geopolitikos egzistavimą, vis dėlto tam tikrų šalių elgesio logika ir jų ekonominio vystymosi galimybės neišvengiamai prasideda nuo geografijos – nuo vietos žemėlapyje, kaimynų, prekybos kelių, gamtos išteklių ir kitų resursų, klimato, ir taip toliau.

Visos Baltijos šalys (šiuo konkrečiu atveju nėra prasmės kalbėti tik apie Lietuvą, nes tas pats galioja ir kitiems dviem „tigrams“) istoriškai visada buvo nuošalus užkampis, tolima provincija – tiek Europai, tiek Rusijai. Naudingų iškasenų beveik nėra, strateginių išteklių taip pat. Šalta, sekli ir purvina jūra yra labai abejotinas malonumas turistams (kai visi kiti privalumai yra panašūs, Juodoji jūra mums (rusams – vert. pastaba) arba Egėjo ir Adrijos jūra europiečiams yra kur kas patrauklesnės). Vieninteliai kažkiek ekonomiškai reikšmingi visada buvo Rygos ir Klaipėdos uostai, per kuriuos nuolat vyko prekyba tarp Europos ir Rusijos (na, dar šiek tiek tranzito iš Rytų, nors Indijos ir Kinijos prekėms tai niekada nebuvo pagrindinis strateginis maršrutas).

Pabrėžiu: be rusiškų prekių, be prekybos su Rusija šiems uostai ir dykai yra niekam nereikalingi (lygiai kaip ir Odesa ar Nikolajevas, kurie be tranzito į Rusiją pastaraisiais metais lėtai miršta).

Todėl pagrindinis Baltijos šalių ekonominis turtas yra uostai, į juos vedantys geležinkeliai ir šiek tiek turizmas, ir būtent turizmas iš Rusijos (nes europiečiams Rygoje ar Vilniuje nėra į ką žiūrėti, o rusai ten kurį laiką vyko iš inercijos dėl tarybinių dar įpročių).

Kitas galimas ekonominis pranašumas yra galimybė gauti pigią elektros energiją iš Rusijos ir Baltarusijos per Vieningą energetikos sistemą (VES) ir panašiai pigias dujas iš Rusijos per dujotiekį. Tai žymiai sumažintų bet kokios produkcijos kainą.

Bet ką Lietuva daro visus savo „nepriklausomybės“ metus? Ji nuosekliai naikina visą savo ir taip gana varganą ekonominį potencialą.

Pradžioje po “kovos su sovietiniu palikimu“ buvo sunaikinta beveik visa vietinė pramonė. Po to jie uoliai bandė atsijungti nuo VES ir uždarė savo atominę elektrinę, kuri tiekė pigią elektros energiją, – ir pradėjo pirkti brangią elektrą Danijoje ir Švedijoje (kur kilovatų kainos yra vienos aukščiausių ES). Dabar jie kruopščiai bando apsiriboti nuo tos pačios pigios elektros iš Baltarusijos.

Su dujomis analogiškai. Yra pigios dujos iš Rusijos, kurias būtų galima tiekti tarybiniu dar dujotiekiu, tačiau jie pasistatė brangų SGD terminalą, išsinuomojo nuostolingą dujovežį “Independence) ir iš už jūrų marių gabenasi amerikietiškas suskystintas dujas, „ kad tik rusams būtų blogiau“. Visa tai didina ne tik bet kokios produkcijos savikainą, bet ir aukštus komunalinius mokesčius sparčiai mažėjančiai gyventojų populiacijai.

Su savo rusofobija jie atbaidė turistus iš Rusijos. Kam nuo to tapo blogiau? Tikrai ne Krymo gyventojams Sočio mieste.

Paskui su savo nuolatine isterija apie Rusijos agresiją jie iš esmės Rusiją privertė statyti uostą Ust-Lugoje. Tai brangu, užima daug laiko ir sudėtinga, tačiau tam tikru momentu Rusijos vadovybė nusprendė, kad lengviau pastatyti naują uostą, nei priklausyti nuo  kaimiečių rusofobų kaprizų. Ir viskas, dabar Klaipėda nereikalinga (beje, kaip ir Ryga). O tai Lietuvai minus beveik pusė krovinių srauto per uostus ir Lietuvos geležinkelį. Minus trečdalis Lietuvos BVP.

Ir dabar, net jei kas nors padarytų stebuklą ir atkurtų normalius santykius su Rusijos Federacija, vis tiek nėra prasmės gabenti prekes per Lietuvą. Rinkas, tame tarpe ir tranzito rinkas, lengva prarasti, tačiau beveik neįmanoma susigrąžinti.

Ir ką? Po to bent kas nors susimastė dėl pasekmių? Kažkas bandė pagalvoti „Ką mes darome ne taip?“ Niekas, nei karto.

Vietoje to jie pradėjo įnirtingai gadinti santykius su Baltarusija. Visų pirma jie pasiekė, kad nuo gruodžio mėnesio Baltarusijos kalis nebevažiuos tranzitu per Lietuvą. Dar vienas trečdalis likusio krovinių srauto vėl minus.

Štai ir viskas, Klaipėdos uostas su sumažėjusia tranzito apimtimi tampa nuostolingu, o geležinkelį galima tiesiog pjaustyti į metalo laužą (beje, kai kur tai jau daroma).

Ir tada karšti Lietuvos vyrukai sako: „Jeigu tvartas sudegė, lai dega ir troba“. Ir jie pas save atidaro Taivanio pasiuntinybę. Dėl to Kinija pareiškė atšaukianti savo ambasadorių, nutraukianti sutartis ir po dešimties dienų nutraukianti bet kokį savo prekių tranzitą per Lietuvą.

Pats laikas parašyti „Kas paskutinis išvyks iš Lietuvos, išjunkti šviesą oro uoste“. Bet elektros nebus daug anksčiau, o paskutiniai ne skris lėktuvu, o išvažiuos vežimais arba išeis pėsčiomis.

Dar būtų gerai, suprasčiau, jei už tokią Lietuvos rusofobiją Vakarai dosniai mokėtų. Bet nieko panašaus, vieni nuostoliai! Jie užsiima savęs naikinimu prieštaraudami bet kokiai logikai ir sveikam protui.

Levas Nikolajevičius Gumiljovas buvo teisus – chimeros yra negyvybingos. Kad ir kaip stengtumėtės vykdyti „nacijos kūrimą“, bet jei tai yra dirbtinis darinys, tai prasmės tame vis tiek nebus.

Jei kas nors nusprendė nusižudyti, tai tokių žmonių dažniausiai yra neįmanoma atkalbėti. Kai tik sanitarai praras budrumą, toks žmogus būtinai įvykdys savo planą. O čia dar ir amerikiečiai neprileidžia gydytojų arčiau, kad jie galėtų ištirti pacientą ir nustatyti jam teisingą diagnozę, iškart pradeda rėkti apie Rusijos agresiją.

Na, iš tikrųjų, tegul daro, ką nori. Kaip rašė rusų klasikas: „Jo pavyzdys yra kitiems pamoka“.

 

Šaltinis: https://jpgazeta.ru/aleksandr-rodzhers-besslavnyj-put-samounichtozheniya-litvy/

 

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2021-08-21

Algirdo Paleckio “nusikaltimas” yra tame, kad jis sulaužė 30 metų besitęsiančios tylos sąmokslą ir pradėjo sakyti tai, kas visai Lietuvai yra puikiai žinoma, tačiau to negalima sakyti garsiai. Algirdo Paleckio atvejis yra klasikinis laisvo žmogaus susidūrimo su totalitarine mašina pavyzdys.

Lietuvos opozicionierius, disidentas, kitamintis Algirdas Paleckis už „šnipinėjimą Rusijai“ buvo nuteistas 6 metams kalėjimo, iš kurių jau atsėdėjo beveik du metus vienutėje iki teismo. Lietuvos prokuratūra ne kartą yra prasitarusi, kad Paleckio „nusikaltimas“ yra visai ne “šnipinėjimas Rusijos naudai” bet tai, kad disidentas rašė knygą apie 1991 metų sausio 13 -osios įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto ir rinko liudininkų pasakojimus apie šią tragediją. Tai ir yra pagrindinė Lietuvos dabartinės valdžios valstybinė paslaptis – savi šaudė į savus. Už šiuos žodžius, pasakytus diskusijos televizijoje tiesioginio eterio metu įkarštyje klausimo formoje, A. Paleckis jau buvo nuteistas, tačiau to Lietuvos valdančiajam konservatorių/liberalų elitui pasirodė maža. Ir A.Paleckis dabar teisiamas už tą patį jau antrą kartą dėl akių prokuratūrai pakeitus inkriminuojamo nusikaltimo pavadinimą į “šnipinėjimas” – A.Paleckis išdrįso tirti Lietuvos valdančiųjų galios pamatų atsiradimo šaltinius, škias , užsimojo ant valdančiųjų valdžios pamatų – ėmė kraustyti konservatorių/liberalų spintą su skeletais. O jų ten jų gali būti tiek, kad jie galėtų nuvaryti į teismą pačius A. Paleckio politinio susidorojimo bylos užsakovus.

Nuo tada, kai Paleckis buvo suimtas 2018 m. rudenį, žmonės, sekę šį procesą, ne kartą sau kėlė klausimą: apie kokią išdavystę galima kalbėti, jei opozicionierius neturėjo jokios prieigos prie slaptos informacijos, nebuvo valstybės tarnautojas arba davęs priesaiką saugoti valstybės paslaptis ir apskritai ilgą laiką buvo nepageidajamu asmeniu Lietuvos valdančiojoje kastoje?

Buvęs Vilniaus vicemeras seniai jau yra tapęs atstumtuoju Lietuvos valdančiųjų politikų kastoje. Po visų jo pasakytų žodžių, po visų tabu, kuriuos jis sąmoningai sulaužė, buvę kolegos iš Socialdemokratų partijos ir Lietuvos Seimo ne šiaip sau jo vengė, bet paniškai bijojo su „minties nusikaltėliu“ Algirdu Paleckiu būti  vienoje patalpoje. Rusijos specialiosios tarnybos su tokiu “šnipu” neturėjo jokių šansų bent prisiartinti prie Lietuvos valstybės paslapčių – su tokia legenda “agentas” A.Paleckis bet kokios mažiausios paslapties fone būtų švietęs kaip švyturys jūroje juodą naktį, su juo niekas nerizikuos dalintis paslaptimis. Tačiau Lietuvos prokuratūra tokia – ji net stulpą gali apkaltinti bandymu pabėgti į užsienį.

Mįslę įminė pats Algirdas Paleckis, praėjusį pavasarį pagaliau paleistas namų areštui po 528 parų kalėjimo vienutėje.

Paaiškėjo, kad opozicionierius rašė knygą apie 1991 metų sausio 13 -osios įvykius ir rinko liudytojų parodymus apie kraujo praliejimą prie Vilniaus televizijos bokšto.

„Aš esu žurnalistas ir jau kelerius metus rašau knygą apie Sausio 13 -osios įvykius Vilniuje. Ir dirbdamas prie šios knygos, ją rašydamas, susitikau su 1991 m. sausio 13 d. įvykių Vilniuje dalyviais, gyvenančiais Rusijoje ir Baltarusijoje. Man buvo įdomu išgirsti jų nuomonę. Bet tai mano, kaip žurnalisto, teisė. Pagal profesiją esu žurnalistas ir politologas. Likimas lėmė, kad mane domina 1991 metų sausio 13 -osios įvykių Vilniuje tema. Aš turiu teisę tai daryti “, – šiuos kaltinimus komentavo Algirdas Paleckis.

Štai po to galutinai tapo aišku, į kokią Lietuvos valdančiųjų budriai slepiamą paslaptį pasikėsino žinomiausias šių dienų Lietuvos disidentas. Tiesos sakymas apie valdančio klano tamsią praeitį yra pats baisiausias nusikaltimas šių dienų Lietuvoje. A.Paleckio nuosprendis šioje byloje yra valdančio režimo žinutė visai Lietuvai – niekam neleidžiama abejoti oficialiomis ideologinių dabartinės Lietuvos pamatų versijomis, niekas negali abejoti tiesomis, kurias paskelbė valdantieji konservatoriai/liberalai, visi, kurie pažeis tylos sąmokslą, bus žiauriai nubausti.

Šiuo metu Lietuvoje žmogus, deja, neturi jokių šansų nugalėti sąjūdiečių valdančio elito buldozerį. Tačiau istorinėje perspektyvoje žmogus, gynęs savo tiesą iki galo, visada tapdavo nugalėtoju.

Tiesa mus išlaisvins. Atėjo laikas peržiūrėti sąjūdžio laikų spintos skeletus. To reikia, kad mums nebūtų užtrenktos durys į ateitį.

Padėtis su pabėgėliais keičiasi į blogąją pusę, tai yra atsakas visai Europai arba tai, kaip baltarusiai nustojo saugoti Lietuvos sieną.

Lietuvos konservatoriai/liberalai įsivaizduoja save tokiais tobulais demokratais, kad pasiskyrė sau teisę nuolat kištis į kitų buvusių tarybinių respublikų vidaus reikalus. Maža to, jie jau kitų šalių demokratizavimo geografiją išplėtė į tolimas užsienio šalis ir siunčia  mūsų karius dalyvauti JAV-NATO okupacinių pajėgų karinėse operacijose. Kas yra mūsų kariai tose tolimose nuo Marijos žemės šalyse? Teisingai. Okupantai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Per Lietuvos sisteminę žiniasklaidą, aptarnaujančią valdančios konservatorių/liberalų koalicijos vykdomo informacinio karo prieš lietuvių tautą operacijas, nuolat pučiamas Rusijos agresijos baubas. Mūsų, pripažinkime tai, marionetinė vyriausybė nuolankiai moka kontribucijas JAV-NATO karo pramonei, išleidžia milžiniškas pinigų sumas karinėms išlaidoms, tačiau šiandien su nuostaba galima konstatuoti, kad mūsų karo vanagai nesugeba apsaugoti savo sienų net nuo nelegalių migrantų.

Visai neseniai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir ministrė pirmininkė Ingrida Šimonyte surengė susitikimą su politinių partijų vadovais, kuriame buvo sprendžiamas nelegalios migracijos sukeltos krizės suvaldymo klausimas.

“Būtina išspręsti sienų apsaugos problemą, kuri nebuvo sprendžiama daugelį metų. Tai turi būti padaryta greitai. Tikimės pilietinės iniciatyvos”, – ragino tautą vienytis Nausėda visuotinės grėsmės akivaizdoje. Šalies vadovas teigė, kad norint išspręsti netradicines problemas, būtinos netradicinės priemonės, tai būtina daryti skubiai ir efektyviai. Taip pat buvo aptartas nepaprastosios padėties įvedimo klausimas

“Per šias dvi savaites padėtis šiek tiek pasikeitė. Ir ji pasikeitė į blogąją pusę”, – sakė Šimonytė ir pabrėžė, kad tai ne tik Lietuvos problema, o, suprask , visos Europos Sąjungos ir viso laisvojo pasaulio, matyt. “Visi suprantama bendra nomonė, kad tai yra ne vien tik Baltarusijos ir Lietuvos santykių problema. Tai yra reakcija į sprendimus, kuriuos ES vienbalsiai priėmė po lėktuvo pagrobimo”, – porino Panelė Ingrida akivaizdžiai bandydama perkelti savo ministrų kabineto nekompetencijos sukeltas problemas perkelti ant trečiųjų asmenų pečių. Kartu ji pažymėjo, kad po neteisėtų ir nepagrįstų  ES sankcijų įvedimo Baltarusija nustojo saugoti savo siena.

Čia Baltarusija nustojo saugoti savo sieną? Nereikėtų vėl meluoti taip viešai ir begėdiškai. Baltarusija ne savo sienas nustojo saugoti. Baltarusija nustojo saugoti neprognozuojamos ir nedraugiškos kaimynės Lietuvos sienos. Kodėl Minskas turėtų saugoti Lietuvos sienas ir leisti tam savo pinigus,kad užtikrintų ramybę kaimyninei šaliai, kuri jai už tai atsidėkojo juodu nedėkingumu?

Pamenate, kaip viskas gerai ir ramu buvo iki 2020 metų rugpjūčio 10 dienos! Iki tos dienos, kai Baltarusijoje vyko skaidrūs, demokratiški Baltarusijos prezidento rinkimai, kuriuos įtikinama pergale laimėjo teisėtas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenko? Siena buvo patkimai saugoma, draudžiamos prekės iš Lietuvos keliavo į atiteko Rusiją, gavusios Baltarusijos „pilietybę“, nereikėjo įrengnėti pabėgėlių stovyklų, nereikėjo malšinti pabėgėlių riaušių, baltarusiškų prekių ešelonai keliavo Lietuvos geležinkeliais per Klaipėdos uostą į Vakarus… Bet šioje tobuloje ekonominio bendradarbiavimo ir geros kaimynystės atmosferoje Lietuvos konservatoriai/liberalai ir tada valdantys valstiečiai JAV įsakymu sugalvojo į kaimyninę šalį atgabenti vakarietiškos demokratijos, išsiuntė savo provokatorių, etatinių riaušininkų, profesionalių sąjūdiečių, spalvotų revoliucionierių desantą. Ir šių vietinių Lietuvoje augintų perversmininkų rankomis idilija buvo susprogdinta, situacija pasikeitė radikaliai…. Dabar Baltarusijoje yra ramybė ir taika,  o visa suirutė, kurią mūsų “revoliucionieriai bandė sukelti Baltarusijoje, yra … Lietuvoje ir Lenkijoje, nelegalių migrantų tūkstančiai Lietuvoje, lietuviškos prekės pūna Lietuvoje sandėliuose, uostas Klaipėdoje stovi be darbo ir retkarčiais iškrauna JAV karinę techniką, biudžeto pinigai keliauja migrantams išlaikyti, slopinti neramumams pabėgėlių stovyklose ir jų apsaugai, tvoroms prie sienos statyti. O Lietuvos valdžia niekaip nesugeba susieti priežasties su pasekme, toliau gyvena savo demokratijos mitų pasaulyje ir grasina kalbėtis su kaimynine šalimi tik iš jėgos pozicijų. Ponai valdžią sau pasidovanoję – jūs juokingi ir apgailėtini! Nulipkite nuo bačkos ir pradėkite dirbti, kol ne vėlu, arba atsistatydinkite.

Lietuvos konservatoriai/liberalai, JAV užsakymu, pabandė įvykdyti valstybės perversmą Baltarusijoje ir gavo adekvačią reakciją. Keisti reikia konslibų koaliciją, o ne tvorą pasienyje su Baltarusija.